Silvijos Vaitkevičiūtės ir Eglės Kižytės-Ramonienės koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pirmąjį spalio sekmadienį nuskaidrino Kauno valstybinės filharmonijos Mažojoje salėje vykęs kamerinės muzikos koncertas „Moterų pašnekesiai“, kuriame skambėjo opusai smuiko ir fortepijono duetui. Programa įdomi ir intriguojanti, sudaryta iš moterų kompozitorių kūrinių bei kūrinių, dedikuotų moterims. Jų sukūrimo ir dedikacijų aplinkybės įvairios, o kūrinius puikiai atliko ir intriguojančias istorijas gyvai papasakojo smuikininkė Silvija Vaitkevičiūtė ir pianistė Eglė Kižytė-Ramonienė.
Muzikių duetas gyvuoja jau ne vienus metus, o šią programą pirmąkart atliko praėjusią vasarą Gelgaudiškio dvare. Koncertą Kauno valstybinėje filharmonijoje duetas pradėjo dviem Enrique Granadoso šokiais (iš „12 ispaniškų šokių, originaliai parašytų solo fortepijonui): „Danza Triste“ („Liūdnas šokis“) ir „Andaluza“ („Andalūziška pjesė“). Pasirodymą atlikėjos tęsė vokiečių kompozitorės Claros Schumann „Trimis romansais“ smuikui ir fortepijonui. Ypač įtaigiai pirmame romanse skambėjo fortepijonas, Kižytei-Ramonienei subtiliai ir rafinuotai atskleidžiant visą spalvinę fortepijono garsų paletę. Silvijos ir Eglės atliekami romansai nuskambėjo jautriai, išsiskyrė kontrastais ir įvairove.
Manuelio de Fallos cikle „Septynios liaudies dainos“ smuikui ir fortepijonui (originali versija sukurta balsui ir fortepijonui) abi atlikėjos itin taikliai atskleidė ispanišką koloritą, dainų sąryšio kontrastus. Didžiausios ovacijos smuikininkei kilo po puikiai atliktos Maurice’o Ravelio rapsodijos „Čigonė“. Vaitkevičiūtė pademonstravo turtingą tiek techninių, tiek muzikinės raiškos galimybių arsenalą.
Amy Marcy Beach „Romansas smuikui ir fortepijonui“ bei Nino Rotos „Improvviso“ – turiniu ir muzikiniu piešiniu visiškai skirtingi kūriniai. „Romansas“ kupinas romantinio polėkio, prasidedantis tyliomis lyrinėmis temomis, išsiplėtojančiomis į keletą kulminacijų. „Improvviso“ iš Gianni Franciollini režisuoto kino filmo „D’amanti senza amore“ („Nemylintys mylimieji“) – dramatiška, ekspresyvi pjesė, kurią abi atlikėjos grojo itin išraiškingai.
Koncerto pabaigoje skambėjo Olivier Messiaeno Fantazija smuikui ir fortepijonui, dedikuota pirmajai kompozitoriaus žmonai, smuikininkei Claire Delbos. Tai ankstyvasis kompozitoriaus opusas, kuriame gausu to meto muzikai būdingų disonansinių sąskambių, jo faktūra tiršta, nuolat keičiasi tempas, metras, kūrinyje gausu galingų kulminacijų. Ypač daug įgūdžių „Fantazija“ reikalauja iš pianisto, o Kižytė-Ramonienė viską atliko puikiai: fortepijono partija skambėjo lengvai, atskleisdama daug spalvų ir skirtingų charakterių.
Kamerinės muzikos koncertai – savita muzikinio pasaulio terpė, burianti atskirą klausytojų ir tokios muzikos mėgėjų ratą. Galima pasidžiaugti, kad koncertas „Moterų pašnekesiai“ buvo parengtas profesionaliai, programa įdomi bei intriguojanti, o abi atlikėjos – itin profesionalios, charakteringos ir savitos. Bene stipriausias šio koncerto veiksnys – puikus ansambliškumas ir bendro muzikavimo pajauta. Atlikėjos perima ar pratęsia viena kitos mintis ir tai daro taip organiškai, kad muzikinis rezultatas tiesiog pakeri. Lieka palinkėti joms sėkmės rengiant naujas programas ir laukti kitų įdomių kamerinės muzikos koncertų.
Straipsnio autorius Giedrius Prunskus.